Jau mėnesį nebuvau savo gimtąjame mieste, kuriame prieš porą savaičių praūžė vėtra. Kadangi dabartinėje gyvenamojoje vietoje jokios audros kaip ir nebuvo, o televizorius tų baisių vaizdų neperteikia, artėdami prie Kauno ir matydami kaip šakaliukus nulaužytus medžius, aikčiojom.
Norėdami geriau apžiūrėti nuniokotą mišką, įsimetėm termosą karštos arbatos ir patraukėm į žygį.
Vaizdas mus pribloškė, miškas, kurį žinojome kaip savo penkis pirštus, buvo pasikeitęs. Didžiuliai medžiai išversti su šaknimis, aukštos pušys perlaužtos pusiau...
Pabandžiau įsivaizduoti, kaip atrodė gamtos šėlsmas, koks turėjo būti lūžtančių medžių garsas...
Dėkuj Dievui, tuo metu gulėjau šiltoje lovoje ir nejaučiau jokios grėsmės. Bet, manau, nuo šiol pagarbiau, ir su didesne baime žiūrėsiu į motulės gamtos šėliones.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą